Vieniša balerina

 

Lyg snaigė pirmutinė lengvo vėjo sūkury
švelniai plasnoja scenos žiburių glėby,
aistros pagauto kūno plastika pažadinta jaunoj širdy,
man primena metus jausmingus vėl kartu su tavimi.

Akordai švelnūs muzikos sušildo sielą, ar jauti,
delnais dalina spindulį, pagautą šokio svaiguly,
aukštai iškėlusi rankas gracingai moja iš toli,
paliečia veidą savo pirštais, nusišypso mūsų atminty.

Trumpoj akimirkoj gyvenimas prabėga balerinos vaidmeny,
lengvais šuoliukais lyg vaikystėj mergaičiukė striksi ji.
Staiga pabyra tarsi iš dangaus žaismingas konfeti,
ir apsisukus keliskart, balta kaip snaigė, ji ištirpsta scenos vidury.