Vakaro burtai

 

Kadais regėjau tyrą meilės angelą
sparnais plevenant tavo plaukuose,
dar nepažįstamas, bet artimas akis,
užbūrusias tą vakarą mane.

Svaigino tavo grožis laimės šypsena,
širdis nebyliai džiaugės ta akimirka drauge.
Lyg žarija, švelniu raudoniu saulė geso vakare,
tu nuostabi, brangioji, – aš kartojau mintyse.

Spindėjo bangos, dūžtančios krante,
smėliu paslėpdamos praeitą mūsų taką tyloje,
tik jūra žino jį, nuostabų vakarą lydėjusi šalia,
kuriam mes susitikom ir abu ištirpome laike.