Tėvo rankos

 

Regiu vaikystės upę, nešančią mane laike,
vėl jauną tėvą, su vaiku žingsniuojantį drauge.
Pasauly tam, kuris gyvena mano širdyje,
aš įsitvėręs tau į ranką drąsiai pėdinau šalia…

Lyg burtininkui pasakų pamojus tau ranka išvydau stebuklus,
akordiono muzikos garsais parodei koks gyvenimas šviesus.
Laimingas, šypsena veide, tuomet mažytis plojau katučiu,
kai man piešei ant upės akmenėliais vėjo genamų bangų.

Kaip gera, tėve, būdavo drauge tais vakarais,
kai pasakodavai apie save dar mažą, brendantį javų laukais.
Net nepajusdavau, kaip miegas aplankydavo tada,
švelniai į baltus patalus ant rankų nešdavai mane.

Pasauly tam, kuris gyvena mano širdyje,
aš įsitvėręs tau į ranką drąsiai pėdinau tuomet šalia…
Regiu vėl jauną tėvą, su vaiku žingsniuojantį drauge,
bet ten ne mes, tik upė liko ta pati, mus nešanti tolyn laike…