Tėviškės miražas

 

Švelnus vėjelis atsargiai pravėrė vakarinę skraistę,
kad neišgąsdintų danguj sužibusių žvaigždžių,
kurioms nuostabią pasaką mėnulis sekė
iš žemėje seniai regėtų knygų paslapčių.

Apie taip brangią šalį, kur beveik pamiršę žmonės,
rytais ten pievos skęsdavo balčiausio rūko pataluos,
kalnai ir upės lyg šokėjų poros rankom susikibę,
nuostabios dainos ten netilo niekados.

Apie žirgus, kur mūsų karalius nešiojo,
būrius kovotojų šaunių ir pergalės balsus,
jų džiaugsmą vėl namo sugrįžus
ir apkabinus artimus brangius.

Linksmai spragsėjo ten laužai nakties glėby,
šypsojos jaunikaičiai šokiui damas kviesdami,
laiminguos jų veiduos spindėjo laimės žiburys,
o širdyse neblėso niekada tikėjimo ugnis.

Bet štai pamiršo žmonės knygą šventą paslapčių
ir kalbą motinos širdies, pravirkusią iš nevilties – balsu,
tik kartais susitinka kryžkelėj iš svetimų kraštų,
sugrįždami apleistu lyg praeities miražas tėviškės brangios keliu.