Sapnas apie tave

 

Lyg nuostabiausia žemės paukštė aplankei mane,
kai aš liūdėjau naktį savo sapnuose,
švelniai paglostei veidą ir tada
man ištarei: mielasis, aš jau čia…

Regėjau šypseną tavam veide,
sustojo laikas ir akimirka jame,
širdies aiduos girdėjau tik tavus žodžius,
kartojau juos lyg maldą, man labai brangius.

Dangaus žvaigždėtą skliautą tavo plaukuose,
akis taip kerinčias kaskart mane,
atrodo, tarsi vakar aš išvydau – kažkada,
jose pasaulį tą, kur tiek ilgai ieškojau svajose.

Paskendom šokio sūkury drauge,
pabust iš sapno nenorėjau niekada,
akis pramerkus ašara riedėjo, ir staiga –
išvydau besišypsančią šalia tave…