Šaltuko linkėjimai

 

Kalėdų naktį languose suspindo dailūs raštai,
šaltuko mažo kvepiantys žiema laiškai.
Ten žodžiai tau, kuriais linkėjimai gražiausi
iš lūpų vėjo kuždesiu atklys vėl nelauktai.

Žiema išmokė dailiai piešti mažąjį šaltuką,
jo kūriniuos atgyja pusnyse paskendę tėviškės laukai.
Prisimeni, kaip ant balų juose tik ledui pasidengus
nekantriai rinkdavos vaikystėj brangūs mums draugai?

Ten tolumoj, kur tyliai snaudžia girios medžiai,
užkloti sniego patalais, dabintais sidabru,
nakty žvaigždėm dangus palydi vienišą keleivį,
sugrįžtantį namo po kojom girgždančiu sniegu.

Jis tiek ilgai ir kantriai dailino paveikslus,
nepaprastais mėnulio spinduliais vedžiojęs ant langų.
Nebūtų nieks lig tol net pagalvojęs,
kad tai šaltukas įsijautęs tapo sidabriniu teptuku.

Skubėjo tau dar neprašvitus piešti sidabrinę gėlę,
mažom kojytėm pasistiebęs iš visų jėgų,
pabaigt lig ryto visko nesuspėjęs
užsnūdo ant palangės užsiklojęs sniegeliu.