Rūpintojėlis

 

Kadais regėjau tavo rūstų veidą,
vis žvelgiantį iš paveikslo debesų,
tada nesupratau dar mažas vaikas,
kad rūpesčiu mus apgaubi kasdien savu.

Gerumą mūsų širdyse įkūręs,
kasdien palydi džiaugsmo kupinu žvilgsniu,
deja, mes kartais greit Tave pamirštam,
pasrūva mūsų akys artimam pykčiu.

Dėkoju, Dieve, Tau už teikiamą gerumą,
prasmingą viltį, vedančią gyvenimo keliu,
tą šypseną, kuria galiu kasdien dalintis,
laimingas būt šalia taip nuostabių žmonių.

Delnais tavais likimas man dosnus paskyrė
pilnatvės sieloj ir akimirkų šviesių,
kuriom džiaugiuos kas kartą prisiminęs,
o kartais, joms prabėgus, jų ilgiuos – verkiu.

Prie savo stalo mus visus, prašau, pakvieski,
neteiski nuodėmėj paklydusių – ydų vergų,
atleiski mums, kad kančioje Tavęs nepagailėjom,
palaimink, Viešpatie, ir leiski padėkot šventu maldos žodžiu.