Nuostabūs laiko paveikslai

 

Lyg vaikai maži Minutė ir Sekundė,
tėčio Laiko klausės seno parko vidury.
Vasaros spalvų paletę keitė aukso spalvos,
skubančių praeivių sielos skendo rudeninėj paslapty.

Laiko teptuku dailiai dažyti medžių lapai,
takuose nukloti didžiojo kūrėjo žaidžiančių dukrų.
Juos švelniai skraidino iš toli atklydęs vėjas,
širdį atgaivinančias spalvų mozaikas kurdamas kartu.

Upės veidrody paklydo mano mintys
stebint kasmetinį kūrinių gimimą iš pradžių,
metai bėga, o senajam parke ši miela trijulė
supa vėl ir vėl svajų sūpuoklėmis šimtus širdžių.

Lapų šiugždesy mažom pėdutėm bėga vaikiška Minutė,
vėju plaukuose praskrieja jos maža daili sesuo Sekundė.
Laikas nusišypso, jausmuose save mums atpažinus,
šiais paveikslais nuostabiais akimirkon stebuklų tik trumpam grąžinęs.