Nakties šokis

 

Kasdieniam šokiui pasibaigus saulė lenkės vakaruos,
raudona suknele ištirpo jūros paslaptingos atspindžiuos.
Pasaulio sceną uždengė naktis tamsia skraiste,
švelniai kvepėjo ievos vėl klajūno vėjo plaukuose.

Žvaigždžių šviesoj keliavom dviese pasitikt naujos aušros,
svajonių svetimų takais, taip artimais laukimo persmelktos kančios.
Brangios paėmus ranką džiaugsmo ašarom pasipuošė dangus,
užpildė širdį žodžiais nuostabiais pavirtęs bučinių lietus.

Aidėjo meilės muzika vis dūžtančių bangų fone,
lyg naktyje drugiai sutikę vienas kitą sukomės drauge.
Alsavo laime šilo medžiai, ošiantys krante,
o mus įtraukė ir užbūrė stebuklingas šokis naktyje.