Laiškas močiutei

 

Seniai, močiute, tau rašiau,
atrodo tiek dar daug papasakot norėčiau,
bent mintyse paklausti: kur esi? – žinau,
kadais upe likimo išvykai ir laikas amžinoj tyloj sustojo.

Ne ašaros, tik ilgesys kaskart mane aplanko,
vėl prisiminus džiaugsmo minutes toj vaikiškoj širdy,
kurioj išlikusi lig šiol diena saulėta, rankos mažos,
paklydusios tau dovanotų lauko nuostabių gėlių glėby.

Su šypsena lydėdavai kiekvieną mano žingsnį,
visad tikėjai mano kelio ir sprendimų teisumu,
o aš blaškiaus, nes kartais taip sunku atskirt, kas tikra,
bandžiau ir vis bandau atrasti prasmę žemiškoj trapioj būty.

Seniai, močiute, tau rašiau,
atrodo tiek dar daug papasakot galėčiau,
tik adresu, kurį ant voko užrašiau,
tavęs šis laiškas nepasieks, nors ir labai norėčiau…