Kaip gera…

 

Kaip gera, o brangi, sugrįžti į nuostabų rytą,
kuriam matau vėl besišypsančias tavas akis,
šventai tikėti, kad žmogus nėra bejėgis
ir gali laiką sustabdyti mintimis.

Kaip gera vėl pajust nuostabią tylą,
kurioj kiekvieną kartą mūsų sielos susitinka naktimis,
nematomi sparnai jų švelniai mus paglosto,
iš laimės begalinės atgaivinta suspurda širdis.

Kaip gera, mylimoji, apkabinti tavo viltį
ir ją paversti mudviejų gyvenimo keliu.
Lyg paukščiams gilioje žydrynėje paskęsti,
sudėt mozaiką laiko iš akimirkų brangių.

Kaip gera, o brangi, sugrįžti į saulėtą rytą,
kuriam matau vėl besišypsančias tavas akis.
Paglostyt tavo veidą, lūpas bučiniu pravirkdyt
ir džiaugsmo ašarom nuprausti kupinas aistros naktis.