Ilgesio kelias namo

 

Aš lyg išvargęs po kelionės vienišas keleivis,
atradęs prieglobstį tavam glėby prigludęs pravirkau.
Kodėl? Kodėl, ta laimė, taip seniai manęs nelankius,
sugrįžo tavo nuoširdaus gerumo veidu, nežinau.

O tiek dienų, tiek valandų aš laukiau,
nežinomybėj tiek beprasmių mylių keliavau,
kol tolumoj išvydau vėlei tekant saulę
ir ilgesio pilnas tavas akis aš pamačiau.

Prisimenu kaskart nuostabią tavo dainą,
lengvai lyg rūką plaukiant tėviškės laukuos,
kaip gera jausti vėlei žemę brangią
ir vėsą nuo žolės nukritusios rasos.

Pušyno mielas kvapas tavo plaukuose,
švelnus prisilietimas tavo pirštų, kiek jausmų juose,
tie svaigūs laimės laiko dūžiai širdyje
ir džiaugsmas begalinis – aš jau namuose.